Mildos dainos ir algoritmai

Vėlų rudenio vakarą Vilniuje Milda uždarė universiteto bibliotekos langą ir pažvelgė į ekraną. Daktaro disertacija apie dirbtinį intelektą ir liaudies dainas staiga atrodė abejotina. Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaida nenustojo kartoti, kad naujieji įstatymai gali apriboti kūrybinių technologijų tyrimus, o socialiniuose tinkluose virė ginčai: ar algoritmai išvis gali būti laikomi kūrėjais? Tada į auditoriją įsiveržė Tomas, jos projekto bendraautoris. Jis juokdamasis pasakė, kad jei dabar mestume šį darbą, po metų patys sau to neatleistume. Jis priminė, jog profesorius tą rytą sakė, kad Milda su Tomu esą ant bangos, nes jų programa ne tik analizuoja tūkstančius dainų, bet ir paaiškina, kaip keitėsi vertybės skirtingose kartose. Diskusijos dėl naujų reglamentų jiems buvo kaip peilis po kaklu. Jei Europos institucijos nebūtų taip griežtai reagavusios į technologijų rizikas, projektas jau seniai būtų pritraukęs verslo investuotojus. Kita vertus, Milda suprato, kad be viešo spaudimo niekas rimtai nekalbėtų apie etines ribas. Grįždama namo ji pagalvojo, kad jei nebūtų pasirinkusi šios temos, dabar ramiai skaitytų sausas teorijas ir galva taip nesuktųsi. Tačiau tada Lietuvos dainų paveldas liktų archyvuose, o ne atsidurtų interaktyviuose žemėlapiuose, kuriuose kiekvienas gali išgirsti savo regiono istorijas. Milda nusišypsojo: gal ir tiesa, kad gyvenimas – ne juokai, bet be drąsių eksperimentų kultūra rizikuotų užmigti ant laurų.