Švyturio prižiūrėtojo žurnalas

Kai 1991-ųjų pavasarį Kopgalio švyturį automatizavo, paskutiniam prižiūrėtojui, našliui Jurgiui Rimkui, įteikė įspėjimą prieš šešias savaites, padėkos raštą, pasirašytą žmogaus, kurio jis niekada nebuvo matęs, ir leidimą pasiimti iš sargo namelio, ką nori. Jis pasiėmė kėdę, barometrą ir žurnalus. Žurnalų jau seniai niekas nereikalavo. Orai, laivai, valandos, kurias degė žibintas, – visa tai dar iki karo buvo perduodama telefonu, o storos drobiniais viršeliais knygos, į kurias prižiūrėtojai kadaise tokius dalykus rašydavo, oficialiai buvo pasenusios. Rimkus vis tiek jas pildė – rašysena, kurią duktė lygino su spygliuota viela, – kas vakarą devintą, trisdešimt vienus metus. Jis nelaikė to keistenybe. Ką verta daryti, tą verta ir užrašyti, o alternatyva – kad dienos tiesiog praeina, niekieno nepaliudytos, viena į kitą – jam atrodė savotiškas nerūpestingumas. Būtent duktė, Morta, jas perskaitė po jo mirties, sėdėdama ant grindų mažajame kambaryje, apsupta atvirų dėžių, kai pro žaliuzes sklido ta ypatinga, dulkėta tuštinamų namų šviesa. Ji tikėjosi orų. Orų buvo apsčiai: slėgis dviejų dešimtųjų tikslumu, vėjas pagal senuosius kompaso rumbus, jūros būklė, vertinama pagal skalę, kurią jis, regis, buvo pats susigalvojęs. Tačiau tarp jų, taip retai, kad pirmąjį ji vos nepraleido, buvo įsiterpę ir kiti dalykai. 1966 m. kovo 14 d. Rūkas visą dieną. Sirena nuo 6.00. M. pirmą kartą viena nuėjo į kaimą. Nebijojo arba nesakė. 1978 m. spalio 19 d. Štormas, ŠV, vakare suka į V. Žibintas užterštas 23.00, išvalytas 23.20. Šiandien apie jos motiną galvojau daugiau nei įprastai. Be priežasties. 1991 m. sausio 2 d. Giedra. Laiškas iš valdybos. Na štai. Per tris dešimtmečius tokių įrašų buvo gal keturiasdešimt, ir Morta pastebėjo negalinti jų skaityti iš eilės; tarp kiekvieno ji turėjo grįžti prie orų, kaip ir jis, kad pajėgtų pakelti kitą. Ją sutrikdė ne jausmai, kurie buvo santūrūs, o vieta. Jis savo sielvartus ir mažus pasididžiavimus įrašė tarp slėgių ir potvynių tarsi tos pačios rūšies duomenis – tarsi svarbiausia būtų ne juos išgyventi, o užfiksuoti, kad jie įvyko, tokiu laiku, po tokiu dangumi, ir versti puslapį. Žurnalus ji, žinoma, pasiliko. Dabar jie pas ją, bute mieste, iš kurio iki artimiausios jūros – dvi valandos kelio, ir ji, kiek pati nustebusi, ėmė vesti savo. Pirmiausia orai, visada; paskui, retkarčiais, tas kitas dalykas. Ji įsitikino, kad tėvas suprato tai, kam ji priešinosi didžiąją gyvenimo dalį: gyvenimo nebūtina interpretuoti, kad jį išsaugotum, – užtenka jį liudyti, ištikimai, devintą valandą, o liudijimas pats savaime yra meilės forma – kantri, nepuošni ir iš pirmo žvilgsnio neatskiriama nuo paprasčiausios rutinos.