Apie klydimą viešai

Yra ypatinga tylos rūšis, kuri nusileidžia ant kambario, kai kam nors, turinčiam galią, ką tik buvo įrodyta, kad jis klysta, ir ją verta tyrinėti, nes beveik viskas, kas vyksta toliau, priklauso nuo to, kas ją užpildo. Tas žmogus gali nusijuokti – tada tyla ištirpsta ir posėdis tęsiasi su neaiškiu pojūčiu, kad kažkas pagerėjo. Jis gali pradėti teisintis – tada tyla sustingsta į kažką, kas paskui bus ilgai aptarinėjama koridoriuje. Arba – tai rečiausia baigtis, nors ir ne mažiausiai pamokanti – jis gali tiesiog pasakyti: „Jūs teisus. To nepastebėjau“, ir eiti toliau, ir tuomet kambario nuomonė apie jį pakyla tiek, kiek jos nebūtų pakėlusi jokia teisybė. Mes, kaip kultūra, esame blogai sukalibruoti klaidos atžvilgiu. Laikome ją dėme, o ne signalu, dalyku, kurį reikia sumažinti, o ne perdirbti, ir griežčiausiai teisiame ne tuos, kurie klysta, o tuos, kurie tai pripažįsta. Rezultatas – keistas apvertimas: žmonės, akivaizdžiausiai atsidavę tikslumui – mokslininkai, prognozuotojai, geresnieji žurnalistai – yra būtent tie, kurių pataisas skaičiuojame jų nenaudai, o įsitikinę ir nepaneigiami plaukia toliau, nepažeidžiami, nes niekada nepasakė nieko tokio konkretaus, kad būtų galima pagauti. Dalis sunkumo – gramatinė. „Aš klydau“ yra užbaigtas sakinys, o užbaigtas sakinys kviečia tašką, nors tai, kas iš tikrųjų įvyko, beveik visada yra procesas: pagrįsta išvada iš neišsamių duomenų, vėliau pralenkta geresnių duomenų, o tai ne charakterio yda, o įprastas mechanizmas, kuriuo kas nors ką nors išmoksta. Sakinys suplokština procesą į nuosprendį. Nenuostabu, kad žmonės priešinasi jį ištarti. Kita dalis – socialinė, ir senesnė. Nusileisti viešai reiškia nuleisti gynybą liudininkų akivaizdoje, ir gili, ikižodinė mūsų dalis tai išgyvena kaip grėsmę, kad ir kokia mandagi būtų aplinka. Įmonės seminaras ir priešistorinė girdykla šiuo siauru požiūriu yra ta pati vieta. Ir vis dėlto skaičiavimas ne toks nepalankus, kaip tvirtina instinktas. Pagalvokite, ką iš tikrųjų perduoda orus nusileidimas: kad kalbėtojas prisirišęs prie tiesos, o ne prie ankstesnio jos išsakymo; kad su juo galima ginčytis, todėl juo galima pasitikėti; kad būti jo pataisytam, kai vaidmenys apsikeis, nebus kankynė. Tai ne smulkmenos. Tai iš tiesų visas pagrindas, ant kurio laikosi naudingas bendradarbiavimas, o žmogus, žinomas kaip tai turintis, įgyja tam tikrą kreditą, kuris išleidžiamas lėtai ir papildomas kiekvieną kartą, kai juo pasinaudojama. Nė vienas iš šių argumentų nėra raginimas nuolankauti be atrankos – tai tebūtų arogancija, apsivilkusi megztinį. Kai kurias pozicijas verta ginti, o gebėjimas atskirti, kurias, – savarankiškas įgūdis. Tai raginimas laikytis proporcijos: savo klaidos atradimą laikyti smulkiu administraciniu, o ne egzistenciniu įvykiu ir pastebėti, kad tyla kambaryje, tokia grėsminga iš vidaus, labai dažnai tėra grupė žmonių, laukiančių, kad pamatytų, ar esate tas, su kuriuo jie gali dirbti.