Diskusija universiteto kavinėje

Mantas: Vos tik pradėjus doktorantūrą, supratau paradoksą: kuo labiau gilinuosi į humanitarinius mokslus, tuo labiau visuomenė klausia, ar tai „apsimoka“. Rūta: Tai ne nauja. Retai kada pasvarstoma, kad būtent humanitariniai mokslai leidžia reflektuoti, kokia kryptimi juda visa technologinė pažanga. Be šios refleksijos, inovacijos tampa savitikslės. Jovita: Bet juk ir universitete jaučiama tendencija: finansavimas nukreipiamas ten, kur galima greitai pamatuoti ekonominį rezultatą. Tai, ką vadini rinkos logika, nejučia tampa akademinės politikos pagrindu. Mantas: Ir vis dėlto, ar nėra taip, kad patys humanitarai kartais užsidaro bokšte iš dramblio kaulo? Studentai man sako, jog teorija tokia subtili, kad jie nebemato, kaip ją pritaikyti konkrečioms socialinėms problemoms. Rūta: Čia ir glūdi esminis klausimas. Ne tai, ar humanitarika naudinga, o kaip ji pristatoma. Kai kalbu apie meną ir cenzūrą, stengiuosi parodyti, kad tai ne abstrakti dilema, o kasdienės tapatybės ir galios kovos. Jovita: Mano sociologijos kursuose vis dažniau tenka kalbėti apie akademinį nesaugumą: trumpalaikės sutartys, projektinis finansavimas. Tai ne pinigai yra esmė, o politinė valia. Jeigu žinia tokia, kad žinios vertinamos tik tiek, kiek jos parduodamos, siunčiame labai aiškų signalą visai visuomenei. Mantas: O kaip dėl meno? Pastaruoju metu girdžiu argumentą, esą dirbtinis intelektas gali generuoti paveikslus, muziką, net esė. Ne vienas klausia, kam tada reikalingi menininkai ir kritikai. Rūta: Menininkai reikalingi ne vien tam, kad „pagamintų turinį“. Būtent jie kuria naujas jautrumo formas, kurių algoritmas, paremtas praeities duomenimis, nenumato. Be kritinės meno analizės jis tampa tik dekoracija. Jovita: Be to, pažvelkime į socialinę dimensiją. Mano studentai, dirbantys keliose darbovietėse, kad susimokėtų nuomą, mielai rinktųsi stabilesnį kelią. Ir vis dėlto, kai diskutuojame apie literatūrą ir nelygybę, matyti, kaip atsiveria jų patirtis. Tai, kad jie apskritai turi erdvę šiai refleksijai, jau yra tam tikras precedentas. Mantas: Taigi esmė turbūt ta, kad ne technologijos pačios savaime kelia grėsmę humanitarikai, o tai, kaip mes, kaip visuomenė, apsibrėžiame, kas laikoma vertinga. Rūta: Būtent. Ir kol ši diskusija vyksta tik tarp akademikų, tol niekas iš esmės nesikeis.