Pokalbis dėl darbo

Ieva tą atsakymą buvo repetavusi tiek kartų, kad kai klausimas pagaliau nuskambėjo, vos jo nepraleido. „Papasakokite apie kartą, kai jums nepavyko“, – pasakė vyras pilku švarku, ir akimirką ji girdėjo tik kondicionieriaus ūžimą ir šalia sėdinčios moters rašiklio brūžavimą. Istoriją ji turėjo. Gerą istoriją: projektas, kuris vėlavo, klientas, kuris buvo nepatenkintas, išmoktos pamokos, pademonstruotas augimas. Ji turėjo tą formą, kuri patinka darbdaviams – nuosmukis ir atsigavimas, kur atsigavimui tenka didžioji laiko dalis. Ieva ją buvo pasakojusi per tris ankstesnius pokalbius, ir kiekvieną kartą ji suveikdavo tiksliai taip, kaip sumanyta. Tačiau ji pastebėjo sakanti visai ką kita. „Man buvo dvidešimt treji, – tarė ji, – ir močiutė paprašė padėti parašyti prašymą savivaldybei dėl kompensacijos už šildymą. Ji buvo protinga moteris, bet tų formų bijojo, ir jai buvo gėda prašyti. Pasakiau, kad padarysiu savaitgalį. Paskui turėjau terminą, paskui – draugės gimtadienį, o kai prisiminiau, ji jau buvo nusiuntusi kažką pati. Prašymas buvo mandagus ir klaidingas maždaug šešiose vietose, ir savivaldybė tuo pasinaudojo, kad jo nenagrinėtų. Viską sutvarkyti užtruko mėnesius.“ Moteris nustojo rašyti. Ieva miglotai suvokė, kad pagal visus jai žinomus matus tai nesiklosto gerai ir kad, jei norėtų, dar galėtų pasukti atgal prie kliento istorijos. „Esmė ne ta, kad buvau užsiėmusi, – tęsė ji. – Visi užsiėmę. Esmė ta, kad aš, pati to nepastebėjusi, nusprendžiau, jog jos reikalas gali palaukti, o mano – ne. Štai kur nesėkmė. Nuo tada, kai kas nors manęs prašo ko nors mažo, stengiuosi savęs paklausti, ar tai iš tikrųjų maža jam. Dažniausiai – ne.“ Stojo tokia pauzė, po kurios, jos patirtimi, paprastai mandagiai keičiama tema. „Ir ar tai veikia? – paklausė vyras. – Tas klausimas sau?“ „Ne visada, – atsakė Ieva. – Bet dažniau negu anksčiau.“ Darbo ji negavo. Po savaitės atėjęs laiškas buvo malonus ir teigė, kad komisijai didelį įspūdį padarė jos atvirumas – o tai, kaip ji suprato, buvo būdas pasakyti, kad atvirumo jie neieškojo. Ji nustebo pajutusi, kad jai ne itin skaudu. Kliento istorija tebebuvo, tebebuvo gera, savaip tebebuvo tiesa. Ji tiesiog nebenorėjo būti žmogumi, kuris ją pasakoja.