Atsiprašymas su garantija
Tap any word to see its translation.
Spaustuvės prieangyje Simona ir Ieva peržiūri satyrinio žurnalo puslapį, kuriame reklamuojama neegzistuojanti prabangių atsiprašymų paslauga. Simona: Palikau tris pasiūlymus: apgailestavimą be atsakomybės, atsakomybę be pasekmių ir išskirtinį paketą, kuriame nukentėjusysis pats padėkoja už suteiktą progą atleisti. Pastarasis, suprantama, brangiausias. Ieva: Juokinga, bet pernelyg patogu. Skaitytojas iškart įsivaizduos svetimą ministrą ar verslininką ir ramiai užvers žurnalą, patenkintas savo moraline klausa. Ar mes tikrai norime jam parduoti dar vieną nekaltumo pažymėjimą? Simona: O ką siūlai? Pridėti šeimos vakarienę, kurioje atsiprašoma už tai, kad kitas įsižeidė? Tuomet turėsime ne reklamą, o visuotinį gyventojų surašymą. Ieva: Būtent tas sakinys ir reikalingas. Satyra man įdomi tada, kai juokdamasi netyčia atpažįstu savo balsą. Kitaip ji tampa aptarnavimu: mes parodome kvailį, publika patvirtina, kad tai ne ji, ir visi išsiskirstome nepasikeitę. Simona: Vis dėlto nereikalauk iš puslapio dorovinio perversmo. Geras juokas gali tik išklibinti sakinį, kuris iki tol atrodė savaime suprantamas. Man pakaktų, kad kitą kartą išgirdęs „apgailestaujame dėl susiklosčiusios situacijos“ žmogus paklaustų, kas gi ją sukūrė. Ieva: Sutinku. Tačiau čia turime kitą keblumą: reklama pernelyg panaši į tikrą. Vakar ją parodžiau pažįstamai, ir ji pasiteiravo, ar paslaugą galima užsakyti įmonei. Nejuokavo. Simona: Vadinasi, pataikėme į laikmečio nervą. Ieva: Arba tiesiog sukūrėme dar vieną įtikinamą pasiūlymą rinkai. Kai tikrovė pasisavina parodijos kalbą, autoriui neužtenka pareikšti, kad skaitytojas privalėjo suprasti. Reikia bent menko plyšio, pro kurį matytųsi mūsų užmojis. Simona: Gal apačioje įrašyti: „Rezultatai negarantuojami, jeigu atsiprašantysis iš tikrųjų gailisi“? Tai suardytų sandorio logiką, bet nepaaiškintų pokšto iki paskutinio kaulelio. Ieva: Taip. Ir išmeskime tariamą klientės atsiliepimą apie atleistą vairuotoją. Dabar juokas tenka žmogui, kuris neteko darbo, nors taikomės į jo darbdavio saviteisą. Netaiklus smūgis netampa drąsus vien todėl, kad stiprus. Simona: Keista, kiek redagavimo reikia, kad būtum palaikyta žmogumi, kuriam nieko nėra šventa. Skaitytojai tikriausiai įsivaizduoja, kad tokie tekstai gimsta iš nevaržomo įžūlumo, o ne iš svarstymų, kam klius šalutinė skeveldra. Ieva: Šventa gali ir nebūti nieko. Bet skirtumas tarp taikinio ir atsitiktinio praeivio dėl to neišnyksta. Man rūpi ne apsaugoti visus nuo nemalonumo, o tiksliai parodyti mechanizmą: kaip atsakomybė paverčiama įvaizdžio priežiūros išlaidomis. Simona: Tuomet pridėsiu pigiausią paketą: klientas nieko nesako ir pakeičia logotipą. Tik bijau, kad šitą kas nors jau parduoda. Ieva: Palik. O šalia parašykime, kad senasis logotipas už papildomą mokestį prisiima visą kaltę. Čia bent aišku, kas iš tikrųjų negali atsakyti už savo veiksmus. Simona: Ir vis tiek kas nors paklaus kainos. Ieva: Tuomet paklausime, už ką jis norėtų atsiprašyti. Gal pokalbis prasidės ten, kur pokštas baigiasi.
Listen to the text
Answer the questions
1. Kokia pagrindinė pokalbio mintis?
2. Kodėl Ieva siūlo atsisakyti tariamo klientės atsiliepimo?
3. Kokia pataisa turėtų padėti atpažinti reklamos satyrinį pobūdį?
4. Kodėl Ievai nepakanka, kad skaitytojas atpažintų svetimą ministrą ar verslininką?
5. Ką tekste reiškia Simonos posakis „kam klius šalutinė skeveldra“?
0 / 5 answered