Tylus bibliotekų sugrįžimas

Prieš dešimtmetį buvo madinga pranašauti bibliotekų mirtį. Argumentas atrodė nenuginčijamas: kai kiekviena knyga pasiekiama vienu spustelėjimu, o informacija nieko nekainuoja, kam toliau išlaikyti pastatus, pilnus popieriaus? Biudžetai buvo atitinkamai apkarpyti, darbo valandos sutrumpintos, o kai kuriuose miesteliuose durys užsidarė visam laikui. Vis dėlto ši institucija pasirodė stebėtinai atspari, ir priežastys, dėl kurių taip nutiko, byloja kai ką nepatogaus apie pradinės pranašystės prielaidas. Pirmoji prielaida buvo ta, kad biblioteka – knygų sandėlis. Ji niekada tokia nebuvo iki galo, bet skaitmeninis amžius šį skirtumą padarė nebeįmanomą ignoruoti. Užsukite į gerai tvarkomą filialą darbo dienos rytą ir pamatysite darbo ieškantį žmogų, kuriam padedama užpildyti elektroninę anketą, pensininką inžinierių, mokantį paauglius programuoti, mamą su mažyliu per skaitymo valandėlę ir ką nors, kas tiesiog neturi kur būti ir sėdi šiltai bei tyliai. Šiuos žmones sieja ne knygų poreikis, o erdvės, kuri nemokama, po stogu ir nieko iš jų nereikalauja. Daugumoje miestelių kitos tokios erdvės tiesiog nėra. Antroji prielaida buvo ta, kad prieiga prie informacijos tapo visuotinė. Ji tapo visuotinė tiems, kurie turi greitą internetą, šiuolaikinį įrenginį ir drąsos jais naudotis. Visiems kitiems – o jų daugiau, negu linkę pripažinti politikai – biblioteka lieka ta vieta, kur skaitmeninis pasaulis apskritai tampa pasiekiamas. Kai valdžia perkelia paslaugą į internetą „siekdama pagerinti prieinamumą“, žmonės, po to stovintys eilėje prie bibliotekos kompiuterio, yra tikrasis to, kas įvyko, matas. Trečioji, mažiausiai aptariama prielaida – kad viešoji gėrybė privalo pasiteisinti naudojimo kalba. Lankytojų skaičius, išduotų knygų skaičius, renginiai: rodikliai buvo, jie mažėjo, tad byla atrodė uždaryta. Tačiau bibliotekos vertė iš dalies yra pačios jos buvimo vertė – to, kad miestelis turi vietą, kurioje kiekvienas gyventojas pagal nutylėjimą laikomas skaitytoju. Tai sunku suskaičiuoti ir lengva nubraukti, ir būtent todėl buvo nubraukta. Nė vienas iš šių argumentų nedaro ateities saugios. Savivaldybėms vis dar trūksta pinigų, o paslauga, kurios negalima išmatuoti, visada rizikuoja pralaimėti tai, kurią galima. Įdomesnis klausimas – kodėl, nurašytos, bibliotekos tyliai save išrado iš naujo, niekam iki galo nenusprendus, kad turėtų. Atsakymas gal ir paprastas: žmonės, kurie jomis naudojasi, prielaidos niekada nepriėmė. Jie ir toliau ateidavo – dėl priežasčių, kurių pranašystė nesugalvojo įtraukti, – kol pastatai turėjo likti atviri, kad juos priimtų.