Tylos paroda kieme

Vėlyvą rudenį, kai universiteto kiemą užliejo blanki prožektorių šviesa, docentė Eglė dar kartą peržvelgė parodos katalogo tekstą. Tai turėjo būti įspūdingas tarpdisciplininis projektas: sociologijos, urbanistikos ir vizualiųjų menų sankirta, skirta aptarti gentrifikaciją ir miesto tapatybę. Tačiau kuo ilgiau ji skaitė, tuo aiškiau jautė, kad kažkas čia ne taip. Ne dėl formos ji abejojo – tekstas buvo akademiškai nepriekaištingas, prisodrintas nuorodų į Lefebvre'ą ir Bourdieu, kruopščiai sudėliotas diskursų žemėlapis. Būtent intonacija ją trikdė: bendradarbiaujant su nekilnojamojo turto plėtotojais, buvo tarsi nepastebimai normalizuojamas rajono, kuriame kadaise gyveno marginalizuota romų bendruomenė, „atnaujinimas“. „Ar tikrai tai – mūsų universitetas, kuriame, kaip kartojame studentams, nėra neutralaus žinojimo?“ – paklausė ji savęs, prisiminusi audringą seminarą apie mokslo ir kapitalo sąveiką. Tą pačią dieną prie jos kabineto droviai pasibeldė Mantas – sociologijos magistrantas, kurio baigiamasis darbas nagrinėjo kultūrinį išstūmimą. „Dėstytoja, ar suprantate, kad ši instaliacija kieme yra tiesiog reklaminis fasadas? Tai ne miestiečių balsai čia išgirstami, o investuotojų vizijos“, – tarė jis, stengdamasis kalbėti nuosaikiai, bet balso virpesys jį išdavė. Tik tada Eglė pilnai suvokė, jog būtent jos parašas kataloge suteiks visam projektui akademinį legitimumą. Jei ji būtų žinojusi, kad plėtotojai ką tik iškėlė paskutines šeimas iš senųjų namų, niekada nebūtų sutikusi dalyvauti. Ir vis dėlto kontraktas jau buvo pasirašytas, o vadovybė aiškiai leido suprasti: „Universitetui reikia rėmėjų.“ Tą naktį, kai instaliacijos konstrukcijos kieme jau kilo į viršų, Eglė perrašė tekstą iš pagrindų. Tai buvo nebe šaltas teorinis komentaras, o fragmentiškas liudijimų koliažas, kuriame kalbėjo išstumtieji gyventojai, abejonių kamuojami studentai ir anoniminis kuratorius, atvirai prisipažįstantis savo dviprasmybėje. Buvo aišku, kad toks tekstas rėmėjams nepatiks. Ir iš tiesų, parodos atidarymo rytą rėmėjų logotipai staiga dingo iš visų plakatų, o finansinė parama – iš biudžeto lentelės. Tačiau kieme, tarp plieninių konstrukcijų, tyliai rinkosi studentai ir dėstytojai, atsinešę savo neoficialias anotacijas. Tai ne pinigai tą akimirką formavo parodą, o viešai prisiimta atsakomybė. Galų gale juk tai buvo ne tik meno projektas, bet ir nepatogi, tačiau būtina pamoka apie tai, kieno žodžiai mieste iš tiesų skamba garsiausiai.