Karalius be apsiausto
Toca cualquier palabra para ver su traducción.
Miela Ieva, rašau tau po paskutinio spektaklio, nors žodis „paskutinis“ šįvakar atrodo pernelyg tvarkingas tam, kas iš tiesų nutiko. Prašei papasakoti, ar mūsų teatras užsidarė iškilmingai. Buvo kalbų, žinoma, ir gėlių, tačiau prisiminsiu ne jas, o vieną sagą, kurios taip ir neprisiuvau. Likus valandai iki uždangos, Tomas atnešė karaliaus apsiaustą. Tas drabužis buvo senesnis už mudviejų pažintį, sunkus, violetinis, ties pečiais išblukęs nuo prakaito ir prožektorių. Aktorius parodė išplyšusią sagtį ir paprašė sutvirtinti taip, kad paskutinėje scenoje apsiaustas nenusmuktų. Karalius turėjo mirti stovėdamas, iki paskutinio atodūsio išsaugoti valdovo pavidalą. Režisierius šį sumanymą vadino orumo pergale prieš kūno silpnumą. Kol ieškojau tinkamo siūlo, Tomas atsisėdo prie veidrodžio ir pasakė nebenorįs tos pergalės. Iš pradžių supratau pažodžiui: žmogus pavargo, teatras uždaromas, algos vėluoja. Tačiau jis kalbėjo apie karalių. Trisdešimt metų vaidinęs žmogų, kuris viską praranda, jis pagaliau pastebėjęs, kad spektaklis neleidžia tam žmogui nieko prarasti iš tikrųjų. Net mirdamas šis lieka gražiai apvilktas savo teisumu. Paklausiau, ar ketina ginčytis su režisieriumi. Tomas šyptelėjo: ginčui reikėtų ateities, o mes turėjome tik vakarą. Tada paprašė sagties visai netaisyti. Prisipažinsiu, mane apėmė ne meninis jaudulys, o profesinis pasipiktinimas. Keturiasdešimt metų mano darbas buvo užtikrinti, kad scenoje niekas neirtų ne laiku; dabar turėjau sąmoningai palikti gedimą. Vis dėlto adatą padėjau. Ne todėl, kad būčiau staiga perpratusi jo sumanymą. Tiesiog pirmą kartą jis prašė manęs ne paslėpti audinio silpnumą, o juo pasitikėti. Paskutinėje scenoje apsiaustas nuslydo anksčiau, negu Tomas tikėjosi. Jis dar nebuvo ištaręs nuosprendžio sūnui. Po violetiniu audiniu pasirodė paprasti lininiai marškiniai, ties alkūne mano nevykusiai užadyti praėjusį rudenį. Salėje kažkas trumpai nusijuokė. Tomas pasilenkė pasiimti drabužio, bet sustojo, lyg pirmą sykį nesuprastų, kam jam jo reikia. Tada nuosprendį pasakė beveik pašnibždomis. Nesu tokia naivi, kad kiekvieną scenos atsitiktinumą skelbčiau apreiškimu. Tačiau sūnų vaidinęs aktorius šįkart neatsiklaupė ten, kur buvo pažymėta. Priėjo prie Tomo ir palaukė. Kelias sekundes matėme ne susitaikymą, kurį mums įprastai pasiūlydavo muzika, o du žmones, dar nežinančius, ar jis įmanomas. Po spektaklio režisierius klausė, kas nutiko apsiaustui. Pasakiau, kad neatlaikė sagtis. Tai buvo tiesa, tik ne visa. Tomas stovėjo šalia ir manęs negelbėjo; už tą santūrumą jaučiu jam daugiau dėkingumo negu už padėką, kurią vėliau sušnibždėjo koridoriuje. Rytoj atiduosiu kostiumus sandėlininkui. Apsiausto netaisysiu. Ne iš pagarbos relikvijai: tiesiog nebenoriu apsimesti, kad kiekvieną plyšį privalome užsiūti, prieš leisdami kitam žmogui jį pamatyti. Apkabinu, Simona
Escuchar el texto
Responde las preguntas
1. Kokia pagrindinė laiške pasakojamos istorijos mintis?
2. Kodėl Tomas paprašė netaisyti apsiausto sagties?
3. Kaip sūnų vaidinęs aktorius pakeitė įprastą scenos eigą?
4. Kodėl Simona tikriausiai vertina tai, kad Tomas jos „negelbėjo“?
5. Ką tekste reiškia pasakymas „gražiai apvilktas savo teisumu“?
0 / 5 respondidas