Sąmonės ribos: nuo neuromokslo iki literatūros

Sąmonės ribos: nuo neuromokslo iki literatūros Šiuolaikinis neuromokslas, pasitelkdamas funkcinį magnetinio rezonanso tyrimą ir sudėtingus statistinius modelius, vis tiksliau numato, kokie neuroniniai raštai lydi mūsų sprendimus. Kai kurie eksperimentai parodė, kad smegenų veiklos pokyčius, rodančius būsimo pasirinkimo kryptį, galima aptikti sekundės dalimis anksčiau, nei žmogus sąmoningai „nusprendžia“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip rimtas smūgis klasikinėms laisvos valios sampratoms. Vis dėlto filosofinė refleksija čia tampa ne mažiau svarbi už pačius eksperimentus. Klausimas, ar neurologiniai koreliatai „sunaikina“ laisvę, priklauso nuo to, kaip apibrėžiame pačią laisvę. Jei ją suvokiame kaip absoliučiai nuo visų priežasčių atsietą spontaniškumą, tuomet pakanka parodyti, jog sprendimus lemia evoliuciškai susiformavę mechanizmai, ir laisvė, regis, ištirpsta. Tačiau jei laisvę laikome gebėjimu reflektuoti savo motyvus, juos artikuliuoti ir, prireikus, keisti, tuomet smegenų veiklos dėsningumai tampa ne paneigiančiu, o paaiškinančiu veiksniu. Literatūra šias abstrakčias įtampas dažnai atskleidžia ryškiau nei teoriniai traktatai. Fiodoro Dostojevskio romanuose veikėjai blaškosi tarp moralinio determinizmo ir staigaus, beveik iracionalaus apsisprendimo, kuris, paradoksaliai, atrodo ir kaip maištas prieš socialines struktūras, ir kaip jų kraštutinis įgyvendinimas. Tokie personažai egzistuoja tarsi ant ribos tarp neuromokslinio „žmogaus kaip sudėtingos mašinos“ modelio ir egzistencialistinio „žmogaus kaip radikaliai atsakingo subjekto“. Lietuvių literatūroje Antano Škėmos „Balto drobulė“ pasiūlo kitokį sąmonės fragmentacijos vaizdinį. Pagrindinio veikėjo sąmonės srautas primena chaotišką neuroninį tinklą, kuriame prisiminimų, sapnų ir kultūrinių aliuzijų impulsai nuolat persirašo. Šį tekstą galima skaityti kaip poetinę neuroninio plastiškumo metaforą: sąmonė nėra statiškas „aš“, bet nuolat performuojama konfiguracija, jautri tiek istorinei traumai, tiek kalbos struktūroms. Norint išvengti paviršutiniškų išvadų, būtina hermeneutinė laikysena: tiek mokslinius straipsnius, tiek romanus turime skaityti kaip daugiasluoksnius tekstus, kuriuose tai, kas neišsakyta, dažnai lemia interpretacijos kryptį labiau nei tiesiogiai pateikti teiginiai. Neuromokslininkų grafiniai vaizdai, spalvingai žymintys „aktyvuotas“ sritis, patys savaime dar nėra atsakymas į klausimą, kas yra asmuo; jie veikia kaip metaforos ir pasakojimai, kuriuos visuomenė perima, perkuria ir kartais mitologizuoja. Pažangi kvantinė fizika, dažnai spekuliatyviai siejama su sąmonės tyrimais, taip pat verčia permąstyti priežastingumo sampratą. Nors dauguma fizikos filosofų atmeta mistifikuotas sąmonės „sugretinimo su kvantais“ versijas, pats neapibrėžtumo principas ir nelokali koreliacija rodo, kad mikropasaulyje priežastiniai ryšiai nėra tokie linijiniai, kaip įpratome manyti. Vis dėlto iš čia tiesiogiai neplaukia jokios paprastos moralinės ar metafizinės išvados; greičiau tai kvietimas būti nuolankiems teorinių modelių riboms. Taigi sąmonės ribų klausimas šiandien išsiskleidžia tarp laboratorijų, auditorijų ir bibliotekų lentynų. Neuromokslas, filosofija ir literatūra čia ne tiek konkuruoja, kiek koreguoja viena kitos aklumą: empiriniai duomenys saugo nuo metafizinio fantazavimo, o pasakojamosios formos primena, kad jokie smegenų žemėlapiai iki galo nepaaiškina to intymaus iš vidaus patiriamo „aš“, kuris, rodos, visada truputį praslysta pro mūsų pačių apibrėžimus.