C2dialogueLituano

Kaltė, kuriai pritrūko atsitiktinumo

Toca cualquier palabra para ver su traducción.

Po žygio Eglė ir Rasa sėdi prie uždarytos kalnų trobelės, laukdamos autobuso į slėnį. Eglė: Vis galvoju apie tuos du alpinistus, kuriuos minėjo vedlys. Abu nepatikrino virvės mazgo, tačiau vieno draugas žuvo, o kito mazgas atsitiktinai išlaikė. Kodėl pirmąjį smerkiame stipriau, jeigu jų aplaidumas vienodas? Rasa: Todėl, kad vienas žmogus mirė. Jei moralinis vertinimas šito nepastebėtų, jis būtų nepriekaištingai nuoseklus ir kažkaip nežmoniškas. Artimiesiems juk nepaaiškinsi, kad jų netektis tėra filosofiškai nereikšmingas skirtumas. Eglė: Aš nesiūlau netekties nuvertinti. Klausiu, ar jos dydis tiksliai išmatuoja veikėjo kaltę. Jeigu atsitiktinumas nusprendžia, kiek žmogus nusipelnė pasmerkimo, tuomet vertiname ne vien jo pasirinkimą, bet ir pasaulio užgaidas. Rasa: Tačiau pasirinkimas niekada nenutinka vakuume. Nepatikrinęs mazgo, žmogus paleidžia įvykių seką, kurios nebevaldo. Gal atsakomybė kaip tik ir reiškia sutikimą atsakyti už tai, kas iš tavo poelgio išaugs, o ne vien už tvarkingai aprašytą ketinimą. Eglė: Tada laimingai pasibaigęs aplaidumas tampa nuolaidų parduotuve. Vienas gauna visą moralinę sąskaitą, kitam likimas pritaiko šimtaprocentinę nuolaidą. Ar neturėtume antrojo vertinti griežčiau, užuot pirmąjį laikę beveik kitokios rūšies žmogumi? Rasa: Čia sutinku. Sėkmė nėra nekaltumo įrodymas. Bet įsivaizduok, kad esi tas, kurio draugas žuvo. Ar galėtum nuoširdžiai pasakyti: mano padėtis morališkai nesiskiria nuo ano žmogaus, todėl jokio ypatingo įsipareigojimo neturiu? Eglė: Ne. Tik skirčiau kaltę nuo pareigos atitaisyti padarinius. Jei netyčia užlieju tavo namus, privalau padengti žalą, nors nebūtinai esu blogesnė už tą, kurios sugedęs vamzdis prakiuro virš tuščio rūsio. Skirtinga pareiga dar neįrodo skirtingo moralinio vertingumo. Rasa: O gedulas? Juk kaltės jausmas kartais nėra teismo nuosprendis sau. Tai būdas pripažinti, kad kitas žmogus nebuvo pakeičiamas. Pasakymas, esą bet kas būtų galėjęs atsidurti mano vietoje, gali būti teisingas ir kartu tapti labai patogia slėptuve. Eglė: Vadinasi, tu priešiniesi ne skirtumui tarp kaltės ir padarinių, o mėginimui tuo skirtumu nusiplauti rankas. Suprantu. Vis dėlto nenorėčiau, kad nuoširdaus gedulo matu taptų savęs pasmerkimo trukmė. Kančia savaime dar nieko neatlygina. Rasa: Ir aš nenorėčiau. Gal reikia dviejų klausimų: ką tavo sprendimas pasako apie tave ir ko dabar iš tavęs pagrįstai gali reikalauti kiti? Atsakymai susiję, bet neprivalo sutapti. Eglė: Tuomet teismui, draugams ir pačiam veikėjui nereikia kalbėti vienu balsu. Teismas nustato atsakomybę, draugai sprendžia, ar pasitikėti, o žmogus ieško būdo gyventi toliau. Bėda prasideda, kai vieną atsakymą palaikome visais trimis. Rasa: Taip, tik nė vienam iš jų nepakanka pasakyti, kad taip jau išėjo. Atsitiktinumas gali paaiškinti nelaimę, tačiau paaiškinimas dar nėra atleidimas nuo pareigos į ją atsakyti.

Escuchar el texto

Velocidad

Responde las preguntas

1. Kokia pagrindinė pokalbio mintis?

2. Kuo, pasak Eglės, reikšmingas užlietų namų pavyzdys?

3. Kokią kaltės jausmo reikšmę, be savęs pasmerkimo, įvardija Rasa?

4. Kodėl Rasa nepasitenkina paaiškinimu, kad bet kas galėjo atsidurti nelaimę sukėlusio žmogaus vietoje?

5. Ką Eglės pasakyme reiškia „nusiplauti rankas“?

0 / 5 respondidas

Continuar Leyendo

Más textos de nivel C2 en lituano · Todos los textos C2 →