Šviesos kūgio paraštėse

Kai Rūta, teorinės fizikos daktarė, atidarė seno buto langą į Pilies gatvę, jai pasirodė, kad Vilnius šiandien skamba kaip išskydusi bangos funkcija – visos galimybės vienu metu, kol ji dar nepasirinko, kuo taps ši diena. Ant stalo gulėjo dvi knygos: storas kvantinės lauko teorijos vadovėlis ir nutrintas „Baltos drobulės“ egzempliorius, pažymėtas lyg studentiška sąsiuvinio riba tarp mokslo ir literatūros. Ji rašė monografiją apie tai, kaip modernusis lietuvių romanas vaizduoja sąmonę laikydamasis arba sulaužydamas determinizmo principą. Idėja atrodė tiršta: sugretinti kvantinio neapibrėžtumo sampratą su personažų vidiniu chaosu. Ar Antanas Škėma, kurdamas Garšvą, nujautė, kad žmogaus tapatybė labiau panaši į negrįžtamai dekoheruojančią superpoziciją nei į vientisą substanciją? Rūta pasuko galvą į ekraną. Kompiuteryje veikė jos pačios sukurto neuroninio tinklo modelis, išmokytas atpažinti literatūrines „lūžines būsenas“ – tas akimirkas tekste, kai veikėjas peržengia psichologinį Rubikoną. Algoritmas skaičiavo semantinių laukų kreives taip pat rimtai, kaip dalelių fizikai skaičiuoja sklaidos skerspjūvius. Tačiau Rūta vis tiek abejojo: ar iš tikrųjų galima formalizuoti tai, ką Merleau-Ponty vadino „gyvąja patirtimi“? Tą vakarą universiteto auditorijoje ji skaitė paskaitą magistrantams. Ant lentos nubrėžė šviesos kūgį ir šalia užrašė: „Pasakotojo žinojimo horizontas“. Studentai nusišypsojo, bet ji tęsė: „Jei šviesos kūgis nubrėžia, kas fizikoje dar gali paveikti stebėtoją, tai pasakojime – kas dar gali būti psichologiškai ar etiškai aktualu personažui. Už kūgio ribų – tik loginės fikcijos, viduje – tikros rizikos.“ Vienas studentas paklausė, ar tokia metafora neperžengia mokslo ribų. Rūta akimirkai sutriko. Juk jai pačiai vis dažniau atrodė, kad fizika tėra sudėtinga metaforika, tik su brangia aparatūra. Kvantinės lygties grožis ir Škėmos sakinio disharmonija jai skambėjo kaip dvi to paties klausimo intonacijos: ar pasaulis iš tiesų racionaliai struktūruotas, ar tik protas užkloja chaotišką tikrovę gražiomis formulėmis. Grįžusi namo, ji atsivertė „Baltą drobulę“ ties scena metro. Tekstas, perskaitytas šimtus kartų, staiga sužėrėjo naujai: Garšvos sąmonė, trūkčiojanti, fragmentuota, priminė kvantinio lauko fluktuacijas vakuume. Ne todėl, kad rašytojas „prognozavo“ šiuolaikinę fiziką, o todėl, kad abi kalbos – matematinė ir poetinė – mėgina nusakyti tarpinę būseną tarp nieko ir kažko. Naktį, kai neuroninis tinklas užstrigo ties vienu ypač dviprasmišku sakiniu ir atsisakė jį klasifikuoti, Rūta pajuto keistą palengvėjimą. Liko plyšys, kurio neužpildė nė viena teorija. Ji išjungė ekraną ir užrašė užrašų knygelėje: „Galbūt aukščiausia pažinimo forma – pripažinti likutinę neapibrėžtį, atsisakyti paskutinio algoritmo, paskutinės interpretacijos.“ Ryte Vilnius atrodė paprastesnis: tas pats akmuo, ta pati katedros varpinė, tie patys skubantys žmonės. Tačiau Rūta jau žinojo, kad jos monografijos pabaiga nebus triumfuojanti sintezė. Greičiau – sąmoningai paliktas retorinis vakuumas, subtili tyla teksto pabaigoje, leidžianti skaitytojui pajusti, jog ir jis pats stovi šviesos kūgio paraštėse, kur dar galima pasirinkti, kaip pasakoti savo pačio istoriją.