Kodėl nemokame dirbti po vieną darbą

Prieš porą dešimtmečių gebėjimas daryti kelis darbus vienu metu buvo laikomas privalumu. Darbo skelbimuose reikalauta „puikaus daugiafunkciškumo“, o žmonės didžiavosi, kad per posėdžius atsakinėja į laiškus. Ši reputacija šiandien beveik sugriuvo, ir tyrimus, dėl kurių ji sugriuvo, verta suprasti. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad tikro daugiafunkciškumo beveik nėra. Smegenys negali vienu metu sutelkti dėmesio į dvi sudėtingas užduotis; iš tikrųjų jos tik greitai šokinėja nuo vienos prie kitos. Kiekvienas šuolis kainuoja. Stanfordo ir kitų universitetų tyrimai parodė, kad žmonės, nuolat besiblaškantys tarp užduočių, darė daugiau klaidų, dirbo ilgiau ir mažiau atsiminė, ką padarę, negu tie, kurie tas pačias užduotis atliko vieną po kitos. Įpratę blaškytis netgi prasčiau atsirinkdavo, kas svarbu, o kas ne – priešingai, negu patys apie save manė. Kodėl tada tai atrodo taip produktyvu? Iš dalies todėl, kad kiekvienas perėjimas suteikia mažą naujumo dozę, o naujumas primena pažangą. Iš dalies todėl, kad kaina nematoma: niekas nepastebi dešimties minučių, kurių prireikė vėl įsigilinti į ataskaitą po dviejų minučių pokalbio, nes tos minutės pasklidusios po visą popietę. Antra problema gilesnė. Darbas, reikalaujantis tikro mąstymo – rašymas, analizė, sudėtingo dalyko mokymasis – priklauso nuo gebėjimo vienu metu laikyti galvoje daug informacijos. Jei ji nuolat pametama ir vėl surenkama, nukenčia mąstymo kokybė, net jei užduotis galiausiai atliekama. Visa tai nereiškia, kad įvairovė kenkia. Per dieną keisti skirtingo pobūdžio darbus sveika. Žala kyla iš pertraukimo per užduotį, o ne iš užduočių keitimo tarp jų. Todėl praktinis patarimas paprastas, nors ir nemadingas: nuspręskite, ką darysite, uždarykite visa kita ir darykite. Jei tai būtų buvę lengva, tyrimų, žinoma, niekam nebūtų prireikę.